Naujienos

I. TEISĖS AKTŲ APŽVALGA:

• 2020-09-30 Vyriausybė patvirtino Projektų atrankos ir finansavimo tvarką neseniai ES įsteigto Modernizavimo fondo (MF) paramai gauti. Šio fondo lėšos skirtos šalims kurioms reikia paramos klimato kaitai mažinti skirtoms investicijoms. kad galėtų sparčiau pereiti prie neutralios klimatui ekonomikos, modernizuodamos energetines sistemas ir didindamos energijos vartojimo efektyvumą. MF sudarys lėšos iš ES apyvartinių taršos leidimų prekybos. Bendra Lietuvos suma šiame fonde 2021-2030 m. laikotarpiu – daugiau kaip 200 mln. Eurų. Projektų pareiškėjais ir vykdytojais gali būti Lietuvoje registruoti viešieji ir privatūs juridiniai asmenys.
Plačiau susipažinti galima čia.

• Nuo 2020-09-01 įsigaliojo Baudžiamojo proceso kodekso 8, 28, 38 ir 82 straipsnių pakeitimai.
2018 m. gruodžio 11 d. paskelbtame Lietuvos Respublikai nepalankiame sprendime byloje Kryževičius prieš Lietuvą EŽTT nustatė, kad nepakankama specialiųjų liudytojų sutuoktinių apsauga Lietuvos Respublikos baudžiamajame procese pažeidžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnį. EŽTT konstatavo, kad specialiojo liudytojo statusas pagal Lietuvos teisę artimas įtariamojo statusui ir tam tikros teisės, kurios suteikiamos įtariamiesiems, suteikiamos ir specialiesiems liudytojams (pavyzdžiui, teisė apklausos metu turėti įgaliotąjį atstovą, netaikoma atsakomybė už atsisakymą ar vengimą duoti parodymus arba melagingus parodymus), tačiau nacionalinėje teisėje liudijimo privilegija specialiojo liudytojo šeimos nariams ir artimiesiems giminaičiams nenustatyta. EŽTT pabrėžė, kad versti pareiškėją duoti parodymus baudžiamajame procese, kuriame jo sutuoktinė turėjo specialiojo liudytojo statusą, nebuvo „būtina demokratinėje visuomenėje“ Konvencijos 8 straipsnio požiūriu ir todėl pareiškėjo teisė į šeimos gyvenimo gerbimą buvo pažeista. Atsižvelgiant į tai, EŽTT pabrėžė, kad būtina užtikrinti, kad Lietuvos nacionalinėje teisėje įtvirtintas teisinis reglamentavimas, numatantis liudijimo ypatumus baudžiamajame procese, atitiktų Konvencijos 8 straipsnio nuostatas.

• Pasikeitė deklaracijos apie statybos užbaigimą pateikimo tvarka, kai remiantis Statybos įstatymo 28 straipsnio 2 ar 3 dalimi, statybos užbaigimo neprivaloma tvirtinti Inspekcijoje. Pagal nuo 2021-01-02 įsigaliosianti reguliavimą IS „Infostatyba“ pateiktą bendrąją statinio ekspertizę, kurią atliko statytojo arba jo įgalioto asmens nurodytas ekspertizės rangovas, IS „Infostatyba“ pagal jos funkcionalumą privalo patvirtinti arba paneigti informaciją, kad atliko ekspertizę per 7 darbo dienas. Ekspertizės rangovui per 7 darbo dienas nepatvirtinus arba nepaneigus informacijos, kad jis atliko bendrąją statinio ekspertizę, deklaracija IS „Infostatyba“ neregistruojama ir automatiškai pažymima kaip „atmesta.“ Eksperetizės rangovui nereikėjo tvirtinti inftomacijos apie atlikta statinio bendrąją ekspertizę.

II. TEISĖS AKTŲ PROJEKTŲ APŽVALGA:

• Įstatymų pakeitimų projektu siekiama numatyti, kad akcinės bendrovės, savo kaupiamąsias sąskaitas galėtų atsidaryti ne tik banke, tačiau ir elektroninių pinigų įstaigose. Įstatymo projektas parengtas atsižvelgiant į susidariusią situaciją Baltarusijoje, baltarusiško kapitalo informacinių technologijų įmonės nori perkelti savo veiklą į Lietuvą, tačiau susiduria su kaupiamosios sąskaitos, kuri yra būtina steigiant įmone Lietuvoje, atidarymo sunkumais bankuose. Tokias pačias nuostatas siūloma įtvirtinti ir lydimajame Ūkinių bendrijų įstatymo pataisų projekte, numatant, kad bendrijos veiklos sutartis suteikia teisę atidaryti steigiamos bendrijos kaupiamąją sąskaitą kredito ar elektroninių pinigų įstaigoje, o ne banke. Viešųjų įstaigų įstatymo pataisų projekte atitinkamai numatoma, kad viešoji įstaiga turi turėti bent vieną sąskaitą taip pat nebe banke, bet kredito ar elektroninių pinigų įstaigoje. Tokiu būdų įmonėms ir įstaigoms butų sudaryta pasirinkimo galimybė, o užsienio kapitalo įstaigoms būtų lengviau įsikurti Lietuvoje.

• Lietuvos energetikos ministerija parengė ir pateikė Lietuvos Respublikos alternatyviųjų degalų įstatymo projektą. Pagrindinis įstatymo tikslas – mažinti transporto sektoriaus poveikį klimato kaitai, siekiant, kad 2030 metais atsinaujinančių išteklių energijos dalis transporto sektoriuje, palyginti su bendruoju galutiniu energijos suvartojimu transporto sektoriuje, sudarytų ne mažiau kaip 15 procentų. Tuo tikslu skatinti naudoti alternatyviuosius degalus ir degalus iš atsinaujinančių energijos išteklių, palaipsniui didinant transporto sektoriaus energijos šaltinių įvairovę ir mažinant transporto sektoriaus priklausomybę nuo iškastinio kuro importo.

• Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija parengė ir pateikė Lietuvos Respublikos ikiteisminio ginčų dėl mokesčių nagrinėjimo tvarkos įstatymo projektas. Šiuo metu mokestinių ginčų nagrinėjimo procesas reglamentuojamas fragmentiškai, dalis procesinių nuostatų (pvz., dėl bylos šalių teisių ir pareigų, proceso kalbos, Mokestinių ginčų komisijos narių ir kitų asmenų nušalinimo, ginčo nagrinėjimo posėdyje ir sprendimo priėmimo tvarkos) yra Mokestinių ginčų komisijos nuostatuose. Šiuo įstatymu siekiama visas su mokestiniais ginčais susijusiais teisės normas perkelti į vieną teisės aktą, tikimasi, kad reglamentavimas, susijęs su mokestiniu ginčų nagrinėjimu, bus nuoseklesnis ir aiškesnis. Priėmus minėta įstatymą ikiteisminis mokestinių ginčų procesas būtų išsamiai reglamentuotas viename teisės akte.

• Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo pakeitimo projektu, kuri parengė Lietuvos Respublikos Seimo, Biudžeto ir finansų komitetas siūloma nustatyti, kad viešojo maitinimo paslaugoms būtų taikomas lengvatinis 9 proc. PVM tarifas. Tokiu teisiniu reguliavimu tikimasi, kad maitinimo paslaugas teikiančios įmonės įveiks neigiamus ekonominius padarinius ir padės lengviau grįžti įmonėms į įprastinį ritmą ateityje. Taip pat siūloma pridėtinės vertės mokesčio lengvata turizmo paslaugoms. Dabar šiam sektoriui taikomą standartinį 21 proc. PVM tarifą, siūloma sumažinti iki lengvatinio 9 proc. PVM tarifo, o turizmo veiklą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka teikiamoms apgyvendinimo paslaugoms taikyti lengvatinį 5 proc. PVM tarifą. Šias lengvatas siūloma taikyti iki 2023 m. gruodžio 31 d.

III. TEISMŲ PRAKTIKOS APŽVALGA:

• ESTT 2020-09-20 byla C-367/19
• ESTT pasisakė dėl viešųjų pirkimų pasiūlyme Tiekėjo nurodytos kainos 0 EUR.
Nagrinėdamas šį klausimą ESTT priminė, kad pagal viešųjų pirkimų direktyvos 2014/24 2 str. 1 d. 5 p. „viešojo pirkimo sutartys“ apibrėžiamos kaip „atlygintinės sutartys, kurios raštu sudaromos tarp vieno ar daugiau ekonominės veiklos vykdytojų ir vienos ar daugiau perkančiųjų organizacijų, kurių objektas – darbų vykdymas, produktų tiekimas ar paslaugų teikimas“.
Pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją, kaip matyti iš įprastos teisinės būdvardžio „atlygintinė“ reikšmės, jis apibrėžia sutartį, pagal kurią kiekviena šalis įsipareigoja mainais atlikti tam tikrus veiksmus. Taigi sutartis, iš kurios nekyla perkančiosios organizacijos teisinė prievolė suteikti atlygio už paslaugas, kurias įsipareigoja suteikti kontrahentas, nepatenka į „atlygintinės sutarties“ sąvoką, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2014/24 2 str. 1 d. 5 p. Tačiau ESTT atkreipė dėmesį, kad šis punktas negali būti teisinis 0 EUR kainos pasiūlymo atmetimo pagrindas. Nes Direktyvos 2014/24 2 str. 1 d. 5 p. „viešojo pirkimo sutarties“ sąvoka apibrėžiama tik siekiant nustatyti, kokiais atvejais ši direktyva taikoma. Direktyva taikoma tik „viešojo pirkimo sutartims“, jeigu jų numatoma vertė ne mažesnė nei direktyvos 4 str. nustatyta riba. Kadangi 0 EUR kainos pasiūlymas gali būti laikomas neįprastai mažos kainos pasiūlymu, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2014/24 69 str., tokį pasiūlymą gavusi perkančioji organizacija privalo vadovautis šioje nuostatoje numatyta procedūra ir prašyti konkurso dalyvio paaiškinti pasiūlymo kainą. Iš Direktyvos 2014/24 69 str. logikos matyti, kad pasiūlymas negali būti automatiškai atmestas vien tuo pagrindu, kad pasiūloma 0 EUR kaina. Pagal to paties straipsnio 3 d. perkančioji organizacija turi įvertinti pateiktą informaciją, kreipdamasi į konkurso dalyvį, o atmesti pasiūlymą ji gali tik tuo atveju, kai pateiktų įrodymų nepakanka pagrįsti pasiūlytą mažą kainą arba sąnaudas. Taigi 0 EUR kainos pasiūlymą pateikusio konkurso dalyvio argumentą, kad jo nurodyta kaina paaiškinama tuo, kad jis tikisi patekti į naują rinką arba gauti rekomendacijų, jei šis pasiūlymas bus priimtas, reikia vertinti atsižvelgiant į galimo Direktyvos 2014/24 69 str. taikymo kontekstą. Taigi nėra teisinio pagrindo atmesti konkurso dalyvio per viešojo pirkimo procedūrą pateikto pasiūlymo remiantis tik tuo, kad jame nurodyta kaina yra 0 EUR.

• LAT nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-227-969/2020.
• LAT pasisakė dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių pasekmes, kylančias tretiesiems asmenims neįvykdžius antstolio reikalavimų aiškinimo bei taikymo.
Byla kilo dėl to, kad Ieškovas būdamas išieškotojas vykdomojoje byloje patvarkymu įpareigojo atsakovę pervesti į antstolio depozitinę sąskaitą skolininkui priklausančias lėšas, tačiau šias lėšas atsakove perdavė skolininkui asmeniškai. Ieškovo nuomone sąmoningai tyčia nevykdydama privalomo antstolio patvarkymo, taip atlikdama neteisėtus veiksmus.
CPK 617 str. reglamentuoja pasekmes, kylančias tretiesiems asmenims neįvykdžius antstolio reikalavimų. Išieškotojas turi teisę reikšti ieškinį teisme asmeniui, dėl kurio kaltės neišieškotos vykdymo procese išieškotinos sumos.
Pagrindas trečiojo asmens civilinei atsakomybei kyla ne tik tais atvejais, kai dėl jo neteisėtų veiksmų reali galimybė išieškoti iš skolininko turto vykdymo procese tapo neįmanoma, tačiau ir tada, kai dėl tokio asmens neteisėtų veiksmų reali galimybė išieškoti iš skolininko turto vykdymo procese labai pasunkėja.
Kartu pažymėtina, kad CPK 617 straipsnis taikomas, kai yra nustatoma, jog ne tik buvo atlikti neteisėti veiksmai, bet ir kilo žala bei atitinkamai egzistuoja priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos. Bendrieji civilinės atsakomybės principai lemia, kad nuostolių, kaip piniginės žalos išraiškos, turi būti atlyginama tiek, kiek nukentėjęs asmuo dėl padarytų neteisėtų veiksmų patyrė žalos, taigi turi būti pagrindžiama ir nustatoma žala, kurią lėmė asmens veiksmai. Dėl to CPK 617 straipsnis negali būti aiškinamas kaip nustatantis alternatyvią išieškotojo teisę pasirinkti subjektą, iš kurio būtų galima sąlyginai paprasčiau nei iš skolininko išieškoti lėšas, susidūrus su galima ilgesne išieškojimo proceso trukme ar kitomis aplinkybėmis, lemiančiomis vykdymo proceso eigą.
Pirmiau nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti, kad dėl atsakovės veiksmų išieškojimas iš skolininko turto tapo neįmanomas ar kad reali galimybė išieškoti iš skolininko turto labai pasunkėjo. Nors ieškovo nurodytos aplinkybės dėl skolininko išvykimo (duomenys neskelbtini), jo sveikatos būklės bei turtinės padėties liudija galimą išieškojimo pasunkėjimą ir (ar) galimą ilgesnę išieškojimo proceso trukmę, tačiau, atsižvelgus į išieškojimo veiksmus, jos teismų pagrįstai vertintos kaip nepakankamos atsiradusiai žalai bei priežastiniam ryšiui tarp žalos ir atsakovės veiksmų konstatuoti bei prašomai žalai priteisti CPK 617 straipsnio pagrindu.

• LAT nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-358-248/2020
• LAT pasisakė dėl Techninės specifikacijos nuostatų kvalifikavimo, Konkurso laimėtojo pasiūlymo siaurąja prasme vertinimo ir peržiūros procedūros, dėl neįprastai mažos pasiūlymo kainos pagrindimo vertinimo.
Ieškovė ieškiniu teismo prašė panaikinti atsakovo nustatytą pasiūlymo eilę ir viešojo pirkimo laimėtoją ir atmesti trečiojo asmens pasiūlymą kaip neatitinkantį Techninės specifikacijos nuostatų bei pasiūlius nepagrįstus ir neįprastai mažus įkainius. Pirmos ir antros instancijos teismai ieškinį atmetę kaip nepagrįsta.
Dėl Techninės specifikacijos nuostatų kvalifikavimo
Kasacinis teismas išaiškino, kad tiekėjų nenaudai negalima taikyti bet kokių iš anksto viešojo pirkimo sąlygose neišviešintų reikalavimų, net ir visuotinai ar tam tikram subjektų ratui žinomo (ar turimo žinoti) teisinio reguliavimo; tiekėjų pasiūlymai negali būti vertinami kaip neatitinkantys aiškiai neišviešintų reikalavimų ir dėl to atmetami; tiekėjų pasiūlymai privalo būti vertinami išimtinai pagal pirkimo sąlygas (išskyrus tam tikras išimtis), nebent jų turinys lemtų išvadą apie tokio laipsnio neaiškumą, dviprasmiškumą ir pan., kad tai suponuotų jų pripažinimą neteisėtomis
Dėl neįprastai mažos pasiūlymo kainos pagrindimo vertinimo
Ieškovė kasaciniame skunde nurodė, kad teismai neįvertino aplinkybės, jog trečiasis asmuo, kaip jo buvo prašoma, nepateikė neįprastai mažų įkainių detalizavimo, skaičiavimų ar konkretesnių įrodymų, o tik nurodė deklaratyvius teiginius. Todėl tokia atsakovo pozicija vertintina kaip teisiškai nepagrįsta. Kasacinis teismas pažymėjo, kad ieškovė iš esmės teisi, kad trečiasis asmuo su pagrindimu nepateikė detalesnių skaičiavimų ar įrodymų, tačiau nurodė, jog trečiasis asmuo pagrindė neįprastai mažus įkainius, nepriklausomai nuo to, kad juos grindė kitu nei reikalaujamu būdu.
Kasacinis teismas konstatavo, kad ieškovė kasacinio skundo argumentais pagrindė savo poziciją dėl pasiūlymų vertinimo tvarkos Konkurse laikymosi, t. y. perkančiosios organizacijos, gavusios kito tiekėjo pretenziją, pareigos patikrinti, ar trečiojo asmens kontrolės ir stebėjimo sistema galutinę pasiūlymų pateikimo dieną atitinka Techninės specifikacijos nuostatas. Atsižvelgiant į tai, kasacinis teismas panaikino pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimai ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

• LAT nutartis civilinėje byloje 3K-3-97-219/2020
• LAT pasisakė dėl teisės normų, reglamentuojančių pirkėjo pareigą atsiskaityti su pirkėju, kai pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai grindžiami PVM sąskaitomis faktūromis, aiškinimo ir taikymo.
Teismai sprendė, kad išrašytos PVM sąskaitos faktūros nėra pasirašytos atsakingų asmenų, nėra patvirtintas jose nurodytų prekių gavimas. Todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad atsakovė gavo PVM sąskaitose faktūrose nurodytas prekes ir turi už jas atsiskaityti.
Kasacinis teismas išaiškino, kad Sutarčių teisėje galiojantis sutarties laisvės principas suteikia šalims teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyviosios teisės normos. Nagrinėjamu atveju pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta raštu, o jos sudarymas buvo grindžiamas PVM sąskaitomis faktūromis, įrodinėjimo pareiga šiame kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo procese apėmė pareigą įrodyti šalių susitarimą dėl pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, šio susitarimo sąlygas dėl kainos dydžio, kainos sumokėjimo terminų, taip pat aplinkybes, susijusias su sutarties vykdymu, t. y. pirkimo–pardavimo sutarties dalyko (perkamų kilnojamųjų daiktų) perdavimą pirkėjui. Remiantis PVM sąskaita faktūra, galima patvirtinti patį šalių sutartinių santykių faktą, tačiau negalima nustatyti šių santykių pobūdžio, t. y. to, ar šalis sieja pirkimo–pardavimo ar komiso, ar dar kitokie sutartiniai santykiai.
Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, nevertindami prekių tiekėjo ir prekių pirkėjo atsakingų asmenų nepasirašytų PVM sąskaitų faktūrų, kai jomis įrodinėjamas šalių susitarimas dėl pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, taip pat prekių pagal pirkimo–pardavimo sutartį perdavimas pirkėjui, nepagrįstai paneigė tokių PVM sąskaitų faktūrų įrodomąją reikšmę. Atsižvelgdama į PVM sąskaitai faktūrai įstatymo keliamus reikalavimus, Kasacinis teismas padarė išvadą, kad PVM sąskaita faktūra yra dokumentas, skirtas įforminti įvykusiam prekių tiekimui apskaitos ir apmokestinimo tikslais, kuris kartu yra ir vienas iš įrodymų, kad pardavėjas perdavė, o pirkėjas gavo jame išvardytas prekes.
Pažymėtina, kad prekių perdavimas pirkėjui pagal pirkimo–pardavimo sutartį buvo įrodinėjamas ne tik PVM sąskaitomis faktūromis, bet ir kitais byloje pateiktais įrodymais (krovinio važtaraščiais, pajamavimo aktais). Apibendrindama tai, kas išdėstyta, kasacinis teismas padarė išvada jog bylą nagrinėję teismai neištyrė ir neįvertino įrodymų viseto, todėl nenustatė visų ginčui spręsti reikšmingų aplinkybių todėl naikina skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį ir kreditoriaus reikalavimo patvirtinimo klausimą grąžina šiam teismui apeliacine tvarka nagrinėti iš naujo.

• LAT nutartis civilinėje byloje e3K-3-239-378/2020
• LAT pasisakė dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių sandorių pripažinimą negaliojančiais, proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, teismo procesinių sprendimų motyvavimą, aiškinimo ir taikymo.
Ieškovas teismo prašė pripažinti niekine ir negaliojančia transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą tarp ieškovo ir atsakovo. Ieškovą ir atsakovą siejo pasitikėjimu grįsti santykiai. Atsakovas remontavo Ieškovo Automobilį, nežinomu būdu gavo bendrovės antspaudą, suklastojo bendrovės direktoriaus parašą ir suklastota pirkimo–pardavimo sutartimi neteisėtai įgijo nuosavybės teisę į automobilį. Atsakovas už automobilį ieškovui nesumokėjo. Kitą dieną atsakovas automobilį pardavė trečiam asmeniui.
Kasaciniame skunde ieškovė nurodė, kad teismai neteisingai kvalifikavo automobilio pirkimo–pardavimo sutartį kaip nuginčijamą sandorį. Sutartis, kuri pasirašyta suklastojus ją pasirašančio asmens parašą, yra niekinė, todėl teismai nurodytą sutartį turėjo pripažinti niekine ir negaliojančia. Kasacinis teismas nesutiko su Ieškovo argumentais. Kasacinis teismas išaiškino, kad asmens valia sudaryti sandorį gali būti išreikšta ne tik raštu, bet ir žodžiu ar kitokia valios išraiškos forma, taip pat gali būti numanoma atsižvelgiant į konkrečias sandorio sudarymo aplinkybes. CK 1.64 straipsnio 1, 2 dalys). Paprastai visi rašytiniai dokumentai yra patvirtinami sandorius sudarančių asmenų parašais. Civiliniame kodekse įtvirtinta bendra taisyklė, jog sandorį turi pasirašyti jį sudaręs asmuo. Parašas tarsi galutinai patvirtina sandorį sudarančio asmens valią ir reiškia asmens įsipareigojimą vykdyti sandorį. Be to, jo buvimas turi ir didelę psichologinę reikšmę sandorio šalims – suteikia tam tikrą pasitikėjimą kita sandorio šalimi ir teisinių santykių stabilumu. Asmens parašas atlieka šias funkcijas: 1) patvirtina pasirašiusio asmens tapatybę; 2) patvirtina asmens valios išraišką; 3) susieja pasirašiusį asmenį su dokumento turiniu.
Atsižvelgdama į nurodytą teisinį reglamentavimą bei teismų praktikos išaiškinimus, teisėjų kolegija pažymėjo, kad tiek rašytinė sutartis, tiek tokią sutartį pasirašiusių asmenų parašai laikytini išorine sutartinių santykių įforminimo, t. y. valios sudaryti sandorį, išraiškos forma. Tačiau dėl kokių nors priežasčių sutarties nepatvirtinus abiejų šalių parašais, šalių valią sudaryti sutartį galima įrodinėti faktais ir duomenimis, iš kurių galima spręsti apie susitarimo buvimą. Vienas tokių faktų yra sutarties vykdymas, leidžiantis padaryti išvadą, kad šalys sutiko su tokios sutarties sąlygomis. Kai sutartyje nėra sutartinių santykių šalies parašo arba sutartis pasirašyta ne to asmens, kuris nurodytas (kaip susiklostė nagrinėjamoje civilinėje byloje), ši aplinkybė savaime nelemia tokio sandorio negaliojimo. Teisėjų kolegija konstatavo, kad viena tas faktas, jog šalis nepasirašė sutartyje ar nenustatytomis aplinkybėmis ją pasirašė tokių įgaliojimų neturėjęs asmuo, nesudaro pakankamo pagrindo tvirtinti, jog sutartis negalioja, jeigu yra duomenų, kad ši sutartis nepasirašiusios šalies buvo vykdoma, taip pritariant jos sąlygoms. Tuo pagrindu darytina išvada, kad pirkimo–pardavimo sutartį bylą nagrinėję teismai teisingai kvalifikavo kaip nuginčijamą sandorį. Nors sutarties ieškovas nepasirašė remiantis pokalbio, kurio garso įrašą teismui pateikė pati ieškovė, turinį, teismas padarė išvadą, kad automobilis buvo parduotas ieškovės valia. Pritardamas šioms išvadoms apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, įvertino ir aplinkybę, kad ieškovė, siekdama, kaip ji pati teigia, savo pažeistų teisių gynimo, kreipėsi į teismą tik praėjus daugiau nei 9 mėnesiams nuo ginčo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo. Kasacini teismas, atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, jog nėra pagrindo ginčo 2012 m. spalio 10 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį pripažinti negaliojančia.

• LAT nutartis civilinėje byloje e3K-3-231-684/2020
• LAT pasisakė dėl teisės normų, reglamentuojančių skolininko atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumą ir kreditorių teisių gynimą ginčijant skolininko sudarytus sandorius, aiškinimo ir taikymo.
Ieškovė BUAB prašė pripažinti negaliojančiais nuo jų sudarymo momento ieškovės sudarytus vienašalius sandorius: tris mokėjimo pavedimus atsakovei ir taikyti restituciją. Ieškovės bankroto administratorius nustatė, kad ieškovė būdama nemoki, atsakovės naudai atliko tris banko pavedimus, atsiskaitydama už patalpų nuomą. Ieškinys grindžiamas teigiant, kad ieškovė, atsiskaitydama su atsakove, neatsiskaičiusi su pirmesnės eilės kreditoriais, kurių mokėjimo terminai buvo suėję, neturėdama pakankamai lėšų, pažeidė Lietuvos Respublikos CK 6.9301 str. 1 d. nustatytą imperatyvų atsiskaitymo eiliškumą, todėl ieškovės atlikti ginčo atsiskaitymai su atsakove pripažintini negaliojančiais kaip pažeidžiantys kreditorių teises.
CK 6.9301 įtvirtinta, kad skolininkas – fizinis ar juridinis asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo atsiskaitymus atlikti šiame CK str. nustatyta eiliškumo tvarka.
Apeliacinės instancijos teismas, , pripažino ieškovės teisę sandorius ginčyti CK 6.9301 straipsnio pagrindu bei konstatavo, kad ieškovė, sudarydama sandorius, kurių pagrindu banko pavedimais atsiskaitė su atsakove už patalpų nuomą, prieš tai neatsiskaičiusi su pirmesnės eilės kreditoriais, pažeidė CK 6.9301 imperatyvia forma nustatytą atsiskaitymo eiliškumo reguliavimą.
Kasacinis teismas su Apeliacinio teismo nutartimi nesutiko. Civiliniame kodekse įtvirtinti civilinių santykių teisinio reguliavimo principai, tarp jų – sutarties laisvės ir nesikišimo į privačius santykius, suponuoja, kad įstatyme įtvirtintų draudimų negalima aiškinti per plačiai įstatyme tiesiogiai nenustatytiems civiliniams santykiams. CK įtvirtinta 6.9301 norma reglamentuoja atsikaitymo eiliškumą finansinius sunkumus patiriančioms, įmonėms, pagal suformuotą kasacinio teismo praktiką aiškinant ir taikant CK 6.9301 straipsnį, ši teisės norma nereglamentuoja nemokios įmonės atsiskaitymų su kreditoriais tvarkos ir nėra skirta bankrutuojančios įmonės ar jos kreditorių teisėms ginti, todėl įmonės bankroto administratorius neturi teisės reikšti ieškinio dėl lėšų priteisimo CK 6.9301 straipsnio pagrindu.