Naujienos

TEISMŲ PRAKTIKOS APŽVALGA

1. Dėl 0 procentų PVM tarifo

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1477-438/2017.

Faktinės aplinkybės

Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Kauno AVMI), atlikusi pareiškėjo UAB „Mobile Center“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) pakartotinį pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) mokėjimo patikrinimą už atitinkamą laikotarpį surašė patikrinimo aktą Nr. AU16-23, kuriame papildomai apskaičiavo 227 850 Lt mokėtino PVM. Minėtame akte, be kita ko, pažymėjo, kad pareiškėjas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 49 straipsnio 1 dalies, 56 straipsnio 1 dalies nuostatas, Latvijoje registruotoms įmonėms tiekė prekes iš viso už 1 265 831,19 Lt pritaikydamas 0 procentų PVM tarifą, tačiau neturėdamas pagrindžiančių įrodymų, kad prekės buvo patiektos PVM sąskaitose faktūrose nurodytoms įmonėms.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Konstatuojama, jog prekės įsigijimas Bendrijos viduje ir tiekimas Bendrijos viduje atleidžiamas nuo mokesčio, tik kai pirkėjui yra perleidžiama teisė disponuoti prekėmis kaip savo, o tiekėjas nustato, kad šios prekės buvo išsiųstos ar išgabentos į kitą valstybę narę ir kad po šio išsiuntimo ar išgabenimo jų fiziškai nebėra tiekėjo valstybėje narėje.

Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas su byloje nagrinėjamais kontrahentais iš Latvijos buvo sudaręs prekių tiekimo sutartis bei kad šie kontrahentai jam už patiektas prekes apmokėjo bankiniais pavedimais, o prekės buvo išgabentos iš Lietuvos teritorijos.

Šiuo atveju pažymėtina tai, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencijoje, nuosekliai yra pabrėžiama, kad tokiais atvejais koks yra nagrinėjamas šioje byloje, teisė į 0 procentų PVM tarifo taikymą prekių tiekėjui gali būti atimta tik tuomet, kai yra įrodoma, kad jis žinojo arba turėjo žinoti, kad jo vykdomas sandoris yra įtrauktas į įgijėjo atliekamą sukčiavimą, ir nesiėmė visų pagrįstų priemonių, kad išvengtų šio sukčiavimo (žr. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2007 m. rugsėjo 27 d. sprendimą byloje C-409/04; 2014 m. spalio 9 d. sprendimą byloje C- 492/13; 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje C-24/15).

Iš bylos matyti, kad MGK pareiškėjo teisę pritaikyti 0 procentų PVM tarifą, byloje nagrinėjamiems tiekimams, iš esmės ginčija dviem pagrindais: 1. kad pareiškėjas prekių gavėjams neperleido disponavimo bei nuosavybės teisių į tiekiamas prekes, nes prekės kai kuriais atvejais buvo įteiktos ne PVM sąskaitose-faktūrose nurodytiems asmenims, o kitiems asmenims; 2. kad pareiškėjo kontrahentai, sukčiavo PVM srityje, nes dalis jų nevykdė realios veiklos, nedeklaravo prekių įsigijimo ir netrukus po sandorių sudarymo savo veiklą nutraukė arba ją jiems nutraukė Latvijos mokesčių administratorius dėl jų padarytų pažeidimų. Be to, šiuose sukčiavimuose dalyvavo ir pareiškėjas, nes „nesiėmė pakankamų priemonių identifikuoti ūkinių operacijų partnerį atstovaujančius asmenis atsiėmusius prekes bei surinkti daugiau informacijos, kuri patvirtintų, jog prekės bus pristatytos dokumentuose nurodytiems gavėjams.“

Prieš tai aptartas teisinis reglamentavimas, byloje surinktų įrodymų ir nustatytų teisiškai reikšmingų aplinkybių kontekste, lemia, kad atsakovo nurodomas „pirmasis“ pagrindas pats savaime, jo nesiejant į visumą su galimu pareiškėjo sukčiavimu ar prisidėjimu prie jo, yra nepakankamas priimti sprendimą, kuriuo būtų galima atsisakyti suteikti pareiškėjui teisę į 0 procentų PVM tarifą taikymą.

Kolegijos vertinimu „antrasis“ VMI nurodomas pagrindas yra formalus ir grynai deklaratyvaus pobūdžio, nes ginčijamame atsakovo sprendime, išvada, kad pareiškėjas dalyvavo jo kontrahentų vykdomame sukčiavime yra grindžiama teiginiu, jog pareiškėjas „nesiėmė pakankamų priemonių identifikuoti ūkinių operacijų partnerį atstovaujančius asmenis atsiėmusius prekes bei surinkti daugiau informacijos, kuri patvirtintų, jog prekės bus pristatytos dokumentuose nurodytiems gavėjams“. Toks atsakovo teiginys, remiantis reikalavimais dėl teisinių išvadų pagrįstumo, visų pirma, turėtų būti grindžiamas atitinkamais įrodymais bei jų analize. Po to, šios analizės pagrindu turėtų būti padaromos atitinkamos išvados dėl byloje turinčių juridinę reikšmę aplinkybių nustatymo bei jų teisinio įvertinimo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje byloje suformavo praktiką, kuomet norint atsisakyti suteikti PVM mokėtojui teisę į 0 procentų PVM tarifą yra svarbu nustatyti, kurie iš pareiškėjo kontrahentų sukčiavo, koks buvo šio sukčiavimo būdas bei mechanizmas, ar į šį sukčiavimą (ar sukčiavimus) buvo įtrauktas pareiškėjas, kuo pasireiškė jo veikla vykdant sukčiavimą ir pan.. Taip pat būtina pateikti įrodymus bei jų analizę, o ne deklaratyvius teiginius, kad PVM mokėtojas nesiėmė atitinkamų priemonių identifikuoti prekes atsiimančių asmenų sąžiningumu. Tik tokiu atveju, nustačius aukščiau minėtas aplinkybes, galima atsisakyti suteikti PVM mokėtojui teisę į 0 procentų PVM tarifą.

Skundžiamoje byloje panaikintas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos sprendimas, o mokestinis ginčas perduotas Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nagrinėti iš naujo.
2.Dėl servituto atlygintinumo

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-59-219/2017.

Faktinės aplinkybės

Ieškovas, kurio žemės sklype stovi 19 atsakovei priklausančių elektros perdavimo linijos stulpų ir elektros pastotė, prašė priteisti kompensaciją už naudojimąsi servitutu ir neturtinės žalos atlyginimą. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai ieškinį atmetė. Ieškovas pateikė kasacinį skundą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinio teismo praktikoje servituto nustatymo bylose išaiškinta, kad civilinių teisinių santykių teisingumo, interesų derinimo, atlygintinumo principai suponuoja servituto atlygintinumo prezumpciją – tarnaujančiojo daikto savininkui turi būti kompensuojami dėl servituto patirti netekimai. Servituto turėtojas įgyja teisę naudotis svetimu daiktu, o šio daikto savininkas patiria atitinkamų teisių ribojimų, kurie turi būti kompensuojami. Kai viena šalių siekia servituto nustatymo, teisingo atlyginimo klausimas privalo būti svarstomas, net ir nesant pareikšto savarankiško reikalavimo atlyginti nuostolius CK 4.129 straipsnio pagrindu. Procesinė viešpataujančiojo daikto savininko pareiga kelti kompensacijos dydžio klausimą logiškai išplaukia iš reikalavimo siekti abiejų daiktų savininkų interesų pusiausvyros. Šio reikalavimo turi laikytis ne tik bylą nagrinėjantis teismas, bet ir sąžininga proceso šalis, prašanti nustatyti servitutą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2011; kt.).

Ieškovas ginčo žemės sklypą įsigijo 1997 m. rugpjūčio 7 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu, kai pagal 1964 m. CK 96 straipsnio 2 dalį įstatymų nustatytais atvejais bei sąlygomis ir tiek, kiek įstatymuose nurodyta, savininkas privalėjo leisti ribotai savo turtu naudotis kitiems asmenims, valstybei ar savivaldybei. Pažymėtina, kad nuosavybės teisiniai santykiai yra tęstinio pobūdžio, todėl atsiradus naujoms teisės normoms, reglamentuojančioms ar nustatančioms naujus ar papildomus reikalavimus savininkams, šios teisės normos taikomos neatsižvelgiant į tai, kad naujosios teisės normos įsigaliojo jau egzistuojant anksčiau atsiradusiems nuosavybės teisiniams santykiams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-326/2006).

Teisėjų kolegija pažymi, kad vien ta aplinkybė, jog ieškovas, įsigydamas žemės sklypą, turėjo matyti, jog žemės sklypas buvo apsunkintas servitutu, ir turėjo žinoti, jog pagal tuometinį teisinį reglamentavimą nustatytas servitutas nebuvo atlygintinis, negali būti visa lemianti sprendžiant klausimą dėl servituto atlygintinumo. Pasikeitus teisiniam reglamentavimui ir teisės aktuose nustačius atlygintinį servitutą po 2004 m. liepos 10 d. įrengtiems elektros energetikos objektams ir įrenginiams eksploatuoti ar naudoti naujiems objektams, iki 2004 m. liepos 10 d. žemės sklypą įsigijusio asmens teisės tampa labiau suvaržytos lyginant su naujai įgyto žemės sklypo savininko teisėmis, o tokiu būdu būtų pažeistas civilinių teisinių santykių subjektų lygiateisiškumo principas (CK 1.2 straipsnio 1dalis), nes žemės sklypų savininkai, iki Energetikos įstatymo nuostatų pakeitimo įsigiję žemės sklypus, apsunkintus servitutu, prarastų teisę reikalauti už jų naudojimą atlyginimo, o kitoks teisės aktų aiškinimas prieštarautų teisingumo, sąžiningumo bei protingumo principams (CK 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-74/2013).

Teisėjų kolegija, konstatuoja, kad aplinkybė, jog ieškovas įgijo servitutu apsunkintą žemės sklypą iki kitokio (naujo) servituto atlygintinumo teisinio reglamentavimo, nereiškia, kad toks servitutas yra neatlygintinis ir žemės sklypui netaikomas naujas servituto teisinis reglamentavimas. Naujos normos taikomos ir jau galiojantiems servituto teisiniams santykiams (nutarties 28 punktas). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai teisingai nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, tačiau netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, spręsdami, kad ginčo servitutas neatlygintinis.

Pagrindas mokėti nuostolių kompensaciją dėl servituto nustatymo yra su nuosavybės teisės suvaržymu susiję tarnaujančiojo daikto savininko nuostoliai. Tai turtiniai ar neturtiniai netekimai: galimybės naudotis daikto dalimi netekimas, nepatogumų atsiradimas dėl bendro naudojimosi daiktu ar jo dalimi ir kita, įvertinta pinigais. Jeigu šios aplinkybės įrodytos, tai yra pagrindas teismui konstatuoti, kad tarnaujančiojo daikto savininkui turi būti sumokėta nuostolių kompensacija pagal CK 4.129 straipsnį, jos dydį nustatant pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2009).

Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, nurodo, kad, nustatant kompensacijos dydį, būtina įvertinti abiejų susijusių nekilnojamojo turto objektų savininkų interesus bei teisingą jų derinimą. Atsižvelgiama į tokias aplinkybes: kokiam daiktui, visam ar jo daliai nustatomas servitutas; koks servituto turinys, pobūdis ir trukmė; kokio pobūdžio ir apimties asmeniniai ar veiklos bei kitokio pobūdžio suvaržymai tenka tarnaujančiojo daikto savininkui; ar jam tenka turtinių nuostolių dėl servituto nustatymo; ar jie atlyginti ir ar galimi visiškai atlyginti; kokią naudą turėjo ar įgyja viešpataujančiojo daikto savininkas dėl servituto nustatymo; ar teisės aktuose nereglamentuojamas nuostolių dėl servituto nustatymo apskaičiavimas ir ar juos visus numatyta kompensuoti; taip pat į kitas svarbias aplinkybes.

Skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis šioje byloje panaikinta ir klausimas dėl servituto atlyginimo dydžio nustatymo grąžintas apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

LEIDINIO BENDRAAUTORIAI:

Gintaras Stankevičius

Nekilnojamojo turto, nuosavybės apsaugos, statybų ir sutarčių teisės

praktikos grupės vadovas

Tel.: +370 5 2487467

El. p. gintaras.stankevicius@leadell.com

Matas Lasauskas

Teisininkas

Tel.: +370 5 2487467

El. p. matas.lasauskas@leadell.com