Naujienos

I. Teisės aktų apžvalga:

• Priimtas Lietuvos Respublikos darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas;
• Priimtas Lietuvos Respublikos garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymas;
• Priimtas Lietuvos Respublikos teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymo pakeitimo įstatymas.

II. Teismų praktikos apžvalga:

• Dėl draudimo išmokų priteisimo;
• Dėl asmens garbę ir orumą žeminančių bei tikrovės neatitinkančių duomenų paneigimo ir neturtinės žalos atlyginimo;
• Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais bei turto išreikalavimo.
• Dėl stebėtojų tarybos sprendimo pripažinimo negaliojančiu.

I. TEISĖS AKTŲ APŽVALGA

Lietuvos Respublikos darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas

2016 m. rugsėjo 14 d. Nr. XII-2603

Naujasis Darbo kodeksas su lydimaisiais teisės aktų pakeitimais yra vienas iš septynių naujojo socialinio modelio sukūrimo paketų, kuriuo siekiama tobulinti darbo santykių reglamentavimą.

Svarbiausios kodekso naujovės apima sutrumpėjusius įspėjimo terminus atleidžiant darbuotoją iš darbo (įprastu atveju – 1 mėnuo, o jeigu dirbama trumpiau nei metus – 2 savaitės), kasmetinių atostogų skaičiavimą darbo dienomis (iš viso 20 darbo dienų), 60 valandų pailgėjusią maksimalią viršvalandžių trukmę (iki 180 valandų per metus) bei naujų darbo sutarčių rūšių įtvirtinimą (laikinosios, projektinio, darbo vietos dalijimosi, nenustatytos apimties, pameistrystės darbo, darbo keliems darbdaviams sutartys ir kt.).

Naujame kodekse nustatyta, kad ne dėl jo kaltės atleidžiamam darbuotojui, vienoje vietoje dirbusiam vienerius ar daugiau metų, bus išmokama 2 vidutinių darbo užmokesčių (VDU) išeitinė išmoka, o jeigu dirbta iki vienerių metų – 0.5 VDU išmoka. Darbdavys taip pat turi teisę savo valia nutraukti darbo sutartį su darbuotoju, įspėjęs jį prieš 3 darbo dienas ir sumokėjęs ne mažesnę kaip 6 mėnesių jo VDU dydžio išeitinę išmoką.

Pagal naują reguliavimą, darbdavio susitarimai dėl nekonkuravimo galimi tik su darbuotojais, turinčiais specialių žinių ar gebėjimų, kurie gali būti pritaikyti konkuruojančioje su darbdaviu įmonėje ar pradėjus vykdyti savarankišką veiklą ir taip padaryti darbdaviui žalos. Nekonkuravimo susitarimas galios ne ilgiau kaip 2 metus po darbo sutarties pasibaigimo, o darbuotojui mokėtinos kompensacijos už nekonkuravimą dydis negalės būti mažesnis kaip 40 % darbo sutarties pasibaigimo metu buvusio darbuotojo VDU. Atkreiptinas dėmesys, kad kompensacija darbuotojui už nekonkuravimą negali būti mokama darbo darbdaviui laikotarpiu.

Įtvirtinti ir nauji reikalavimai dėl žalos atlyginimo, kur nebenumatyta galimybė su darbuotoju sudaryti visiškos materialinės atsakomybės sutartį. Išskyrus DK ir kituose įstatymuose numatytus atvejus, darbuotojas privalės atlyginti visą padarytą turtinę žalą, bet ne didesnę nei jo 3 VDU dydis, o jeigu žala padaryta dėl darbuotojo didelio neatsargumo, – ne didesnę nei jo 6 VDU dydis. Visą padarytą žalą darbuotojas privalės atlyginti tik kodekse numatytais atvejais (žala būtų padaryta tyčia, padaryta neturtinė žala, visiško žalos atlyginimo atvejis numatytas kolektyvinėje sutartyje ir kt.).

Naujasis darbo kodeksas įsigalios nuo 2017 sausio 1 d.

Plačiau apie naująjį darbo kodeksą

Lietuvos Respublikos garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymas

2016 m. rugsėjo 14 d. Nr. XII-2604

Šiuo įstatymu siekiama užtikrinti minimalų darbuotojų apsaugos lygį jų darbdaviui tapus nemokiam, taip pat nustatyti ilgą nepertraukiamo darbo stažą turinčių darbuotojų papildomas finansines garantijas juos atleidus.

Pagal naują įstatymą, teisę į ilgalaikio darbo išmoką turės asmuo, kurio darbo santykiai pagal nutraukiamą darbo sutartį su Lietuvos Respublikos jurisdikcijoje esančiu darbdaviu atleidimo iš darbo dieną nepertraukiamai tęsėsi daugiau negu penkerius metus ir kuris yra atleistas naujojo Darbo kodekso 57 straipsnyje nurodytu pagrindu. Taigi, darbuotojas už 5-10 metų darbą galės pretenduoti į jo vieno VDU dydžio išmoką, už 10-20 metų – dviejų, o už ilgesnį darbo laikotarpį bus skiriama trijų VDU dydžio išmoka.

Ši tvarka negalios atleistiesiems iš biudžetinių įstaigų, pavyzdžiui, savivaldybės, ministerijos, ligoninės, mokyklos ir panašiai, bei iš Lietuvos banko. Jiems nustatyto dydžio ilgalaikio darbo išmokas mokės darbdavys.

Plačiau apie LR garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymą

Lietuvos Respublikos teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymo pakeitimo įstatymas

2016 m. rugsėjo 20 d. Nr. XII-2614

Šiais įstatymo pakeitimais siekiama nustatyti teatrų ir koncertinių įstaigų veiklos specifiką atitinkantį valdymo ir finansavimo modelį bei tobulinti valstybės valdymą profesionaliojo scenos meno srityje.

Naujuoju įstatymu sudarytos galimybės nacionaliniams, valstybės ir savivaldybių teatrams ir koncertinėms įstaigoms iš biudžetinių įstaigų tapti viešosiomis įstaigomis, taip pat nustatyta, kad nacionalinių ir valstybinių teatrų ir koncertinių įstaigų meno veikla bus finansuojama iš valstybės biudžeto.

Įstatymu numatoma sudaryti galimybę už išskirtinius nuopelnus Lietuvos kultūrai ir menui bei aukštus veiklos rodiklius konkurso būdu skirti paramą privačių įstaigų veiklai. Taip pat siekiama praplėsti profesionaliojo scenos meno įstaigų sistemą, į ją įtraukiant profesionaliojo scenos meno srityje aktyviai veikiančius cirką, scenos meno informacijos centrus, scenos meno centrus, kūrybinius inkubatorius ir panašias įstaigas.

Be to, įstatymu įstaigų kūrybiniams darbuotojams skiriamos papildomos socialines garantijos, o valstybės įstaigoms suteikiama teisė sudaryti jungtinės veiklos sutartis su privačiomis profesionaliojo scenos meno įstaigomis koprodukciniams projektams įgyvendinti.

Įstatymo pakeitimai įsigalioja nuo 2017 sausio 1 d.

Plačiau apie LR teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymo pakeitimus

1. TEISMŲ PRAKTIKOS APŽVALGA

Dėl draudimo išmokų priteisimo

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-397-248/2016

LAT konstatavo, kad draudžiamuoju įvykiu, įvykusiu staigiai ir netikėtai, turi būti laikomi tokie įvykiai, kurių ieškovė laiku nenumatė arba, turėdama būtinas žinias ir patirtį, nebūtų galėjusi numatyti. Apeliacinės instancijos teismas sąvoką „staigiai ir netikėtai“ šalių Sutartyje pagrįstai aiškino kaip kiekvienam draudžiamajam įvykiui būtiną netikėtumo požymį, pažymėdamas, kad įvykis, kuris neturi netikėtumo požymio, draudėjui žinant, kad jis sutarties įsigaliojimo momentu jau yra įvykęs ar sudarius sutartį neišvengiamai įvyks, negali būti pripažįstamas draudžiamuoju, nes, nesant draudimo rizikos, tai prieštarautų draudimo sutarties esmei. Nagrinėjamu atveju atsakovei neįrodžius, jog ieškovei buvo arba turėjo būti žinoma apie transporto priemonės ginčo gedimus lemsiančių konkrečių priežasčių egzistavimą, kartu – apie gedimų neišvengiamumą, buvo padaryta išvada, kad pagrindas nemokėti draudimo išmokos neįrodytas.

LAT paliko galioti apeliacinės instancijos teismo sprendimą.

Faktinės aplinkybės

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių sutarčių aiškinimo taisykles ir draudimo išmokos mokėjimą, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė AB „Lietuvos geležinkeliai“ prašė teismo priteisti iš atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ 35 418,65 Eur draudimo išmokų, 2479,31 Eur delspinigių ir procesines 5 procentų palūkanas.

Byloje nustatyta, kad šalys 2012 m. spalio 1 d. sudarė geležinkelio riedmenų, mobilių mašinų ir įrengimų bei specialios paskirties transporto priemonių draudimo sutartį (toliau – Sutartis). Sutarties galiojimo laikotarpiu sugedo trylika apdraustų lokomotyvų (įtrūko variklių išmetimo kolektoriai). Kadangi iki Sutarties galiojimo pratęsimo buvo nustatyti keturi analogiški gedimai, vėliau paaiškėjusius devynis gedimus atsakovė atsisakė pripažinti draudžiamaisiais įvykiais, motyvuodama, kad, remiantis Sutarties 6.1 punktu, riedmenys, mašinos ir transporto priemonės draudžiamos nuo staigiai ir netikėtai atsiradusių nuostolių, o ginčo gedimai negali būti laikomi staigiai ir netikėtinai įvykusiais įvykiais, nes tai – sisteminiai defektai, apie kuriuos ieškovė, pasirašydama Susitarimą, jau žinojo.

Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė. Teismas sprendė, kad ieškovė, pasirašydama Susitarimą, jau žinojo apie egzistuojančias sistemines lokomotyvų variklių problemas, taigi ginčo defektai nėra staigiai ir netikėtai įvykę įvykiai. Lokomotyvų gamintoja paaiškino, kad gedimų priežastys gali būti susijusios su lokomotyvų eksploatavimu ir technine priežiūra, o Ieškovė nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad ji ėmėsi priemonių šioms priežastims pašalinti.

Apeliacinės instancijos teismas panaikino primosios instancijos teismo sprendimą ir priėmė naują sprendimą ieškinį tenkinti. Atsakovė pateikė kasacinį skundą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

Atsakovė atsiliepimu į ieškinį pateikė argumentą, jog ieškovė nesiėmė jai prieinamų priemonių žalai sumažinti ar išvengti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas atsisakė nagrinėti šį argumentą dėl to, kad atsakovė juo nesirėmė atsisakydama išmokėti draudimo išmoką iki ieškovės kreipimosi į teismą. LAT nurodė, kad, pagal Draudimo įstatymo 96 str. 2 ir 8 dalį, draudikas privalo ištirti draudžiamojo įvykio aplinkybes ir per 30 dienų terminą išmokėti draudimo išmoką, o ją sumažindamas ar atsisakydamas mokėti – pateikti išsamų ir motyvuotą rašytinį paaiškinimą apie tokio sprendimo priežastis. Šios nuostatos užkerta kelią draudikui, atsisakiusiam mokėti draudimo išmoką vienu pagrindu, draudėjui šio atsisakymo pagrįstumą užginčijus teisme, papildomai nurodyti dar kitus pagrindus, kuriais jis nesirėmė atsisakydamas mokėti draudimo išmoką.

Byloje nustatyta, kad atsakovė atsisakė mokėti draudimo išmoką remdamasi tuo, kad nustatytus lokomotyvų gedimus ji vertino kaip nedraudžiamuosius įvykius. Taigi atsisakymo išmokėti draudimo išmokas pagrindas – ginčo gedimų pripažinimas nedraudžiamaisiais įvykiais. Ieškovė pareikštu ieškiniu ginčijo būtent tokį atsakovės sprendimą. Atsakovės argumentu, kad ieškovė nesiėmė jai prieinamų priemonių žalai sumažinti ar išvengti, nebuvo grindžiamas jos atsisakymas ieškovei išmokėti draudimo išmokas, todėl nei ieškinio dalykas, nei pagrindas su juo nesusiję, t. y. šis argumentas nesusijęs su ieškinyje apibrėžtu ginču. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl nurodyto atsakovės argumento, peržengė bylos nagrinėjimo ribas, apibrėžtas ieškiniu.

Dėl draudimo sutarties sąlygos, nustatančios nedraudžiamuosius įvykius, aiškinimo

Pagal CK 6.987 straipsnį draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudžiamasis įvykis.

Pagal Sutartį draudžiamieji įvykiai yra staigiai ir netikėtai atsiradę nuostoliai dėl geležinkelio riedmenų, įskaitant lokomotyvų, gedimų, lūžių ir kitų įvykių, jeigu jie nėra nurodyti nedraudžiamųjų įvykių sąraše. LAT sprendė kad, atsižvelgiant į viešojo pirkimo konkurso organizatorės paaiškinimą, draudžiamuoju įvykiu, įvykusiu staigiai ir netikėtai, turi būti laikomi tokie įvykiai, kurių ji laiku nenumatė arba, turėdama būtinas žinias ir patirtį, nebūtų galėjusi numatyti. Apeliacinės instancijos teismas sąvoką „staigiai ir netikėtai“ Sutartyje pagrįstai aiškino kaip kiekvienam draudžiamajam įvykiui būtiną netikėtumo požymį, pažymėdamas, kad įvykis, kuris neturi netikėtumo požymio, draudėjui žinant, kad jis sutarties įsigaliojimo momentu jau yra įvykęs ar sudarius sutartį neišvengiamai įvyks, negali būti pripažįstamas draudžiamuoju, nes, nesant draudimo rizikos, tai prieštarautų draudimo sutarties esmei.

Teismams pateiktoje eksperto ataskaitoje, kuria remiasi kasatorė, nustatyta, kad nebuvo galimybių nustatyti tikslias kolektorių sienelių įtrūkimo priežastis, nes būtina atlikti variklio ardymo darbus, matavimus, bandymus ir kt. Taigi eksperto ataskaitoje nenurodyta, kad egzistavo variklių defektai, lėmę ginčo gedimus, bet pateiktos prielaidos dėl galimų gedimų priežasčių. Kadangi gedimų priežastys galėjo būti įvairios variklio gamybos ar jo eksploatavimo klaidos, tačiau jos tiksliai nebuvo nustatytos, neaišku, ar kiekvieną konkretų gedimą lėmė ta pati priežastis, ar jos buvo skirtingos, todėl nėra pagrindo manyti, kad ieškovė Susitarimo sudarymo metu žinojo priežastį, dėl kurios vyksta gedimai, ir kad ginčo gedimai neišvengiamai įvyks.

Teisėjų kolegija nusprendė, kad atsakovei neįrodžius, jog Sutarties įsigaliojimo metu ieškovei buvo arba turėjo būti žinoma apie ginčo gedimus lemsiančių konkrečių priežasčių egzistavimą, kartu – apie gedimų neišvengiamumą, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad pagrindas nemokėti draudimo išmokos neįrodytas.

Dėl asmens garbę ir orumą žeminančių bei tikrovės neatitinkančių duomenų paneigimo ir neturtinės žalos atlyginimo

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-394-684/2016

LAT vertino, ar žiniasklaidos priemonėje apie ieškovą paskleisti teiginiai yra žinia, ar nuomonė, taip pat ar jie atitinka tikrovę, ar žemina ieškovo garbę ir orumą, ar juos paskleidusi atsakovė elgėsi sąžiningai. Teisėjų kolegija nustatė, kad kai kuriuose teiginiuose apie ieškovą nebuvo dvejonių, juose pateikta informacija apie faktus, susijusius su ieškovu ir jo veikla, juos teigiant kaip objektyviai egzistuojančius, tuo tarpu kituose teiginiuose pateikta subjektyvi, kritiška straipsnių autorės vertinamojo pobūdžio informacija apie ieškovą ir jo vykdomą veiklą, kurią paskelbti buvo pakankamas faktinis pagrindas. Vien tai, kad ginčijami teiginiai gali būti patikrinami pagal byloje esančius duomenis, taip pat tai, kad konkrečiose ginčytinose frazėse yra daugiau teigiamojo nei svarstomojo pobūdžio informacijos, nesudaro pagrindo teigti, jog buvo pateikta žinia, o ne nuomonė. Teismai, nustatydami neturtinės žalos atlyginimą, tinkamai taikė CK 6.250 str. nuostatas, motyvavo priteistą neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į reikšmingus kriterijus, todėl pagrįstai ieškovo moralinei nuoskaudai atlyginti ir išlaikant saviraiškos laisvės pusiausvyrą, priteisė pakankamą 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

LAT paliko galioti apeliacinės instancijos teismo nutartį.

Faktinės aplinkybės

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių atsakomybę už asmens garbės ir orumo pažeidimą, aiškinimo ir taikymo.

Byloje ieškovas V. M. prašė teismo įpareigoti atsakovę UAB „Rinkos aikštė“ paneigti paskleistus tikrovės neatitinkančius ir žeminančius ieškovo garbę bei orumą duomenis tokia pačia forma, kaip jie buvo paskleisti, taip pat priteisti iš atsakovės 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Atsakovė prašė atleisti ją nuo civilinės atsakomybės, kadangi iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad: atsakovė paskelbė informaciją apie viešąjį asmenį ir jo veiklą; atsakovė veikė sąžiningai siekdama supažindinti visuomenę su viešuoju asmeniu ir jo veikla; dėl atsakovės paskelbtos informacijos ieškovas nepatyrė jokių skaudžių pasekmių.

Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai ieškinį tenkino iš dalies. Atsakovė pateikė kasacinį skundą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl sąvokų „žinia“ ir „nuomonė“ aiškinimo ir atskyrimo nagrinėjant bylas dėl garbės ir orumo pažeidimo

Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad žinia – tai teiginys, kuriuo kas nors tvirtinama, konstatuojama, pasakoma ar pateikiama kaip objektyviai egzistuojantis dalykas. Nuomonė – tai asmens subjektyvus faktų ir duomenų vertinimas. Žiniai taikomas tiesos kriterijus, jos egzistavimas gali būti patikrinamas įrodymais ir objektyviai nustatomas. Nuomonė turi turėti pakankamą faktinį pagrindą, tačiau ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai.
LAT nustatė, kad dalyje atsakovės teiginių nebuvo dvejonių, jie nepateikti kita forma, kuri teiktų pagrindą kvalifikuoti juos kaip nuomonę. Atsakovės paskelbtuose straipsniuose yra pateikta informacija apie faktus, susijusius su ieškovu ir jo veikla, juos teigiant kaip objektyviai egzistuojančius. Tačiau nurodytiems teiginiams paskleisti nebuvo pakankamo faktinio pagrindo, juos paskleisdama atsakovė neįvykdė įstatymo jai nustatytos pareigos įsitikinti skleidžiamos informacijos pagrįstumu ir teisingumu, neskelbti nepatikrintų, faktais neparemtų kaltinimų (Visuomenės informavimo įstatymo 22 straipsnio 8 dalis). Dėl šios priežasties teismai pagrįstai sprendė, kad atsakovė per visuomenės informavimo priemonę pateikė konstatuojamojo pobūdžio tikrovės neatitinkančias žinias (duomenis) apie ieškovą.

Tačiau LAT pažymėjo, kad kitoje dalyje ieškovo ginčijamų teiginių pateikta subjektyvi, kritiška straipsnių autorės vertinamojo pobūdžio informacija apie ieškovą ir jo vykdomą veiklą, kurią paskelbti buvo pakankamas faktinis pagrindas. Vien tai, kad ginčijami teiginiai gali būti patikrinami pagal byloje esančius duomenis, taip pat tai, kad konkrečiose ginčytinose frazėse yra daugiau teigiamojo nei svarstomojo pobūdžio informacijos, nesudaro pagrindo teigti, jog buvo pateikta žinia, o ne nuomonė. Atsakovės straipsnių, kuriuose buvo paskelbti minėti teiginiai, kontekstas, autorės formuluotės, teiginių pateikimo aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, neleidžia daryti priešingos išvados.

Dėl viešojo asmens garbės ir orumo gynimo

Pagal CK 2.24 straipsnio 6 dalį paskleidęs tikrovės neatitinkančius duomenis asmuo atleidžiamas nuo civilinės atsakomybės, jeigu tokie duomenys yra paskelbti apie viešą asmenį bei jo valstybinę ar visuomeninę veiklą, o juos paskelbęs asmuo įrodo, kad jis veikė sąžiningai siekdamas supažindinti visuomenę su tuo asmeniu ar jo veikla.

Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad ginčo metu ieškovas – savivaldybės tarybos narys – yra regioninio lygmens politikas, jis tiek dėl anksčiau ilgą laiką eitų pareigų, tiek dėl aktyviai vykdytos ir tebevykdomos politinės veiklos buvo ir yra žinomas tiek regioniniu, tiek visos valstybės mastu, kelia pagrįstą visuomenės domėjimąsi juo. Dėl šios priežasties teismai ieškovą pripažino viešuoju asmeniu.Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad, remiantis Visuomenės informavimo įstatymo 2 str. 73 dalimi, savivaldybės pareigūnas pripažintinas viešuoju asmeniu, todėl nepagrįsti yra ieškovo kasacinio skundo argumentai, kad jo, kaip regioninio lygmens politiko, garbės ir orumo gynimo ribos turėtų būti daug platesnės negu nacionalinio lygmens politiko.

LAT taip pat pastebėjo, kad paskleisdama tikrovės neatitinkančius teiginius atsakovė jų nepatikrino, neįsitikino jų tikrumu, todėl, priešingai negu teigiama jos kasaciniame skunde, ji negali būti atleista nuo civilinės atsakomybės pagal CK 2.24 str. 6 dalį. CK 2.24 str. 6 dalies nuostata taikoma tik tada, jeigu nustatomi visi civilinės atsakomybės pagrindai, bet, derinant teisę skleisti informaciją su teise į garbės ir orumo gynimą, konkrečiu atveju gali būti netaikomos civilinės atsakomybės priemonės.

Dėl neturtinės žalos dydžio bylose dėl garbės ir orumo gynimo

LAT nurodė, kad bylose dėl asmens garbės ir orumo gynimo neturtinės žalos atlyginimo priteisimas priklauso nuo paskleistų žinių pobūdžio, paplitimo, paskleidusiojo tikslų, kaltės laipsnio ir kitų aplinkybių, taip pat turi būti atsižvelgta, ar paskleisti duomenys yra apie privatų ar viešąjį asmenį. Teismai, nustatydami neturtinės žalos dydį, turi vadovautis ne tik teisės normose ir teismų praktikoje suformuluotais neturtinės žalos dydžio kriterijais, bet ir atsižvelgti į teismų analogiškose bylose priteistus žalos dydžius.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėję teismai, nustatydami neturtinės žalos atlyginimą, tinkamai taikė CK 6.250 straipsnio nuostatas, motyvavo priteistą neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į pirmiau nurodytus kriterijus, taip pat į paskelbtų duomenų pobūdį, paskelbimo vietą, į tai, kad informacija buvo paskleista žiniasklaidoje apie viešąjį asmenį, taip pat į sukeltus padarinius ieškovui. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvada, kad ieškovo moralinei nuoskaudai dėl jo garbę ir orumą pažeidžiančio teiginio paskleidimo atlyginti ir išlaikant saviraiškos laisvės pusiausvyrą, taip pat neatgrasant nuo naudojimosi saviraiškos laisve, teisingas ir pakankamas neturtinės žalos atlyginimas yra 1000 Eur (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Nurodytas neturtinės žalos dydis nenukrypsta nuo analogiškose bylose priteistų žalos dydžių.

Dėl sandorių ir visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimų pripažinimo negaliojančiais bei turto išreikalavimo

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-395-469/2016

LAT nurodė, jog kai nėra dokumento originalo, o tik kopija, teismas sprendžia, ar kopiją pripažinti įrodymu, atsižvelgiant į tai, kaip šioje kopijoje esantys duomenys dera ir ar neprieštarauja kitoms bylos aplinkybėms bei kitiems įrodymų duomenims, ar kiti bylos įrodymai nepaneigia kopijoje išdėstytų duomenų. Nagrinėjamu atveju ginčo akcijų pirkimo–pardavimo sutarčių originalų byloje nėra, byloje nustatyti prieštaravimai atsakovų paaiškinimuose dėl akcijų pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo aplinkybių, neįrodytas realaus atsiskaitymo pagal ginčo sutartis faktas, tuo tarpu ieškovų pozicija dėl akcijų suklastojimo ir pažeistų teisių gynybos yra nuosekli, todėl apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad akcijų pirkimo–pardavimo sutarčių kopijos, nesant sutarčių originalų ir kitų tokių sutarčių sudarymą pagrindžiančių įrodymų, nepatvirtina, jog tokios sutartys buvo sudarytos ir vykdomos. Konstatavus, kad bendrovės akcijos egzistuoja natūra, jos išliko per jų neteisėto valdymo laikotarpį, tai nėra kliūtis teismui spręsti dėl akcijų išreikalavimo pagal CK 4.96 str.

LAT paliko galioti apeliacinės instancijos teismo sprendimą.

Faktinės aplinkybės

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių uždarosios akcinės bendrovės akcijų savininkui priklausančių akcijų išreikalavimą iš svetimo neteisėto valdymo, taip pat akcijų perleidimo sutarčių kopijų, kai nėra sutarčių originalų, įrodomosios reikšmės, aiškinimo ir taikymo.

2011 m. vasario 8 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartimis ieškovai J. A. S. ir H. A. S. įgijo 66 proc. visų balsų suteikiančių UAB ,,Solar LT“ akcijų. Likę 34 proc. akcijų priklausė trečiajam asmeniui R. J. 2013 m. kovo 7 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartimi atsakovas S. K. 100 proc. UAB ,,Solar LT“ akcijų pardavė atsakovei UAB ,,General Electric Solutions“, perleidžiamą nuosavybės teisę į UAB ,,Solar“ akcijas S. K. grindė 2013 m. kovo 7 d. UAB ,,Solar“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartimi su trečiuoju asmeniu R. J. ir 2013 m. kovo 5 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartimis su ieškovais J. A. S. ir H. A. S.

Ieškovai J. A. S. ir H. A. S. nurodė nesudarę 2013 m. kovo 5 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutarčių, pagal kurias jie atsakovui S. K. pardavė turimas UAB ,,Solar LT“ akcijas (iš viso 66 proc.); ieškovai teigė, kad sutartys suklastotos, o atsakovas S. K. neįgijo akcijų. Ieškovai teigė 2013 m. kovo 5 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutarčių nepasirašę, jose esantys ieškovų (pardavėjų) parašai yra suklastoti, jie jokių sandorių dėl jiems priklausančių UAB ,,Solar LT“ akcijų pardavimo atsakovui S. K. niekada nėra sudarę ir pasirašę, dėl sutarčių suklastojimo ieškovų iniciatyva pradėtas ikiteisminis tyrimas. Ieškovai nurodė, kad apie akcijų perleidimą sužinojo iš Juridinių asmenų registro duomenų.

Dėl tokių aplinkybių ieškovai teigė, kad minėtos 2013 m. kovo 5 d. sutartys yra negaliojančios nuo jų sudarymo momento, kaip prieštaraujančios imperatyviosioms įstatymo normoms (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 straipsnis), o 66 vnt. UAB ,,Solar LT“ akcijų turi būti grąžintos ieškovams (CK 4.96 straipsnis). Be to, ieškovų teigimu, akcijos buvo perleistos pažeidžiant Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 47 straipsnyje nustatytą tvarką – nė vienas iš ieškovų nebuvo informuotas apie vienas kito parduodamas akcijas, taip pat apie parduodamas akcijas nebuvo informuotas ir akcininkas bei vadovas R. J.

Ginčijamų akcijų pirkimo–pardavimo sutarčių originalai nėra išlikę. Atsakovas S. K. teigė, kad tokių sutarčių originalus atidavė policijos pareigūnams, kurie atliko poėmį ikiteisminio tyrimo metu. Teismas nurodė, kad ikiteisminio tyrimo medžiagoje nėra konstatuota, jog iš atsakovo S. K. buvo paimti akcijų pirkimo–pardavimo sandorių originalai.

Pirmos instancijos teismas ieškinį atmetė. Teismas sprendė, kad ieškovai savo ieškinio reikalavimų neįrodė, ir pripažino, kad labiau tikėtina, jog ieškovų ir atsakovo S. K. ginčo akcijų pirkimo–pardavimo sandoriai buvo sudaryti. Apeliacinės instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl savininko turto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo

Kasacinio teismo praktikoje, atribojant daiktinių ir prievolinių teisių gynimo būdus, išaiškinta, kad vindikacija ir restitucija yra savarankiški, tarpusavyje nekonkuruojantys asmens teisių gynimo būdai. Restitucija taikoma tik tada, kai asmenis sieja prievoliniai santykiai, o kai reikalavimą pareiškusio asmens ir daikto valdytojo nesieja tokie santykiai, daiktas gali būti išreikalautas tik pagal vindikacijos taisykles, įtvirtintas CK 4.95–4.97 straipsniuose. Taigi, daikto valdymą savininkas gali susigrąžinti restitucijos būdu, jei jis buvo sandorio šalis, o jeigu daiktas įgijėjui atiteko po daugiau kaip vieno sandorio ir savininkas nebuvo paskutinio sandorio šalis, jis savininkui grąžinamas ne restitucijos, o vindikacijos būdu.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovai tapo ginčijamų UAB ,,Solar LT“ akcijų savininkais jas įgydami nuosavybėn pagal 2011 m. vasario 8 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartį. Ieškovai teigia, kad nesudarė jokių akcijų perleidimo sutarčių, akcijų neperleido, jos išliko jų nuosavybė. Kasatoriai (atsakovai) teigia, kad ieškovai nėra ginčo akcijų savininkai, nes nuosavybės teisę į jas perleido S. K. 2013 m. kovo 5 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartimis. S. K. šiai aplinkybei įrodyti pateikė akcijų pirkimo–pardavimo sutarčių kopijas, sutarčių originalų byloje nėra.

LAT nurodė, kad ieškovams pareiškus vindikacinį reikalavimą dėl bendrovės akcijų išreikalavimo, nagrinėjimo dalykas CK 4.96 straipsnio 1 dalies prasme yra tai, ar ieškovai ginčo akcijas nustojo valdyti savo valia ar be savo valios, t. y. ar ieškovai iš tikrųjų sudarė pirkimo–pardavimo sutartis ir taip išreiškė savo valią perleisti akcijas.

Dėl šalims tenkančios įrodinėjimo pareigos ir dokumento kopijos įrodomosios reikšmės

Pagal CPK 184 straipsnį, jeigu pareiškiama, kad įrodymas yra suklastotas, taiteismas gali įpareigoti pareiškusį apie įrodymo suklastojimą asmenį pateikti suklastojimo įrodymus; tokiam pareiškimui patikrinti teismas taip pat gali skirti ekspertizę arba išreikalauti kitokius įrodymus. Taigi įrodinėjimo pareiga tenka pareiškusiai apie dokumento klastojimą šaliai, o teismas gali skirti ekspertizę klastojimo faktui nustatyti, kai yra tokio abejotino tikrumo dokumento originalas. Kai nėra dokumento originalo, tai patikrinti jo klastojimo fakto atliekant ekspertizę neįmanoma. Pateikus tik dokumento kopiją ir nesant originalo, įrodinėjimas vyksta ne pagal CPK 184 straipsnio, o pagal CPK 202 straipsnio taisykles dėl dokumento kopijos įrodomosios reikšmės. Tokiu atveju apie dokumento kopijos įrodomąją galią sprendžia bylą nagrinėjantis teismas.

Teismas pastebėjo, kad aiškindamas sutarčių pasirašymo aplinkybes kasatorius S. K. nurodė, kad ieškovai ginčo sutartis su juo sudarė po to, kai jie akcijų nesutiko perleisti atsakovei UAB „General Electric Solutions“; anot S. K., ginčo sutartys buvo pasirašytos jo biure 2013 m. kovo 5 d. apie 8–8.30 val. ryto. Tačiau akcijų perleidimo sutarčių projektai (pagal kuriuos ieškovai būtų pardavę savo turimas akcijas tiesiogiai atsakovei UAB „General Electric Solutions“) ieškovų atstovei elektroniniu laišku buvo išsiųsti 2013 m. kovo 5 d. 9.54 val., t. y. jau po to, kai, atsakovo S. K. teigimu, su juo buvo sudarytos ginčo sutartys. Apeliacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų pagrindu pagrįstai padarė išvadą, kad akcijų pirkimo–pardavimo sutarčių kopijos, nesant sutarčių originalų ir kitų tokių sutarčių sudarymą pagrindžiančių įrodymų, nepatvirtina, kad sutartys buvo sudarytos ir vykdomos.

Dėl stebėtojų tarybos sprendimo pripažinimo negaliojančiu

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-398-706/2016

LAT konstatavo, kad įmonės steigimo dokumentuose nenustačius tantjemų paskirstymo kriterijų, tantjemų paskirstymas stebėtojų tarybos ir valdybos nariams yra galimas tiek vienodomis, tiek skirtingomis dalimis, atsižvelgiant į pasirinktus kriterijus, ir vien tik faktas, kad skirtos nevienodo dydžio tantjemos, nepatvirtina lygiateisiškumo principo pažeidimo. Lygiateisiškumo principas, kai bendrovės dokumentai neriboja akcininkų susirinkimo ar kito įgalioto bendrovės organo diskrecijos teisės skirstant tantjemas, reikalauja, kad vienodoje padėtyje esantys asmenys nebūtų diskriminuojami ar traktuojami skirtingai, o tai, kokius konkrečius kriterijus, skirstant tantjemas, pasirinkti, yra akcininkų susirinkimo ar kito įgalioto juridinio asmens organo diskrecija.

LAT paliko galioti apeliacinės instancijos teismo sprendimą.

Faktinės aplinkybės

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių tantjemų skyrimą valdybos nariams, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovas G. D. prašė teismo pripažinti negaliojančiu atsakovės AB „Panevėžio keliai“ stebėtojų tarybos 2015 m. gegužės 26 d. sprendimą dėl tantjemų paskirstymo. Ieškovas nurodė, kad nuo 2012 m. iki 2015 m. buvo AB „Panevėžio keliai“ valdybos narys, taip pat yra bendrovės akcininkas, turintis apie 25 proc. bendrovės akcijų. Ieškovo nuomone, jam už 2014 metus paskirta 60 931,77 LT (17 647,06 EUR) tantjemų suma yra neproporcingai maža, gerokai mažesnė negu kitiems valdybos nariams skirtos sumos. Skirstant tantjemas buvo pažeisti lygiateisiškumo, protingumo ir sąžiningumo principai.

Pirmos instancijos teismas nurodė, kad, atsakovės steigimo dokumentuose nenustačius tantjemų paskirstymo kriterijų, tantjemų paskirstymas stebėtojų tarybos ir valdybos nariams yra galimas tiek vienodomis, tiek skirtingomis dalimis, atsižvelgiant į narių darbą valdyboje ir stebėtojų taryboje, duotą naudą bendrovei. Teismo nuomone, ieškovas neįrodė, kad turėjo gauti didesnę tantjemų sumą, kad kiti valdybos nariai prisidėjo mažiau nei ieškovas prie bendrovės veiklos.

Apeliacinės instancijos teismas pirmos instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl tantjemų skyrimo juridinio asmens valdymo organų nariams

Pagal Akcinių bendrovių įstatymą, kai bendrovė dirba pelningai, stebėtojų tarybos ir valdybos nariams gali būti mokamos tantjemos, bet stebėtojų tarybos ir valdybos nariai neturi teisės reikalauti, o bendrovė neturi pareigos skirti tantjemas netgi tada, kai bendrovė dirba pelningai. Akcinių bendrovių įstatymas, įtvirtindamas akcininkų susirinkimui teisę nustatyti tam tikrą pelno dalį, skiriamą tantjemoms valdybos ir stebėtojų tarybos nariams, nenustato tantjemų paskirstymo tarp valdybos ar stebėtojų tarybos narių tvarkos ir sąlygų. Taigi Akcinių bendrovių įstatymas suteikia akcininkų susirinkimui ar kitam įgaliotam juridinio asmens organui plačią diskrecijos teisę paskirstyti tantjemas stebėtojų tarybos ir valdybos nariams ir jos neriboja.

AB „Panevėžio keliai“ visuotinis akcininkų susirinkimas svarstė bendrovės pelno paskirstymą ir nutarė metinėms išmokoms (tantjemoms) valdybos ir stebėtojų tarybos nariams, darbuotojų premijoms ir kitiems tikslams skirti 1 337 756 LT (387 440,92 EUR) 2014 metų pelno dalį, įpareigojo stebėtojų tarybos pirmininkę R. J. sušauktame stebėtojų tarybos posėdyje paskirstyti šią sumą valdybos ir stebėtojų tarybos nariams. Taigi akcininkų susirinkimas įgaliodamas stebėtojų tarybą nenustatė tantjemų paskirstymo tvarkos ir sąlygų.

Lygiateisiškumo principas bendrąja prasme reiškia diskriminacijos draudimą ir reikalavimą, kad vienodos situacijos būtų vertinamos vienodai. Lygiateisiškumo principas, kai bendrovės dokumentai neriboja akcininkų susirinkimo ar kito įgalioto bendrovės organo diskrecijos teisės skirstant tantjemas ir jie gali konkretų tantjemos dydį nustatyti kiekvienam stebėtojų tarybos ar valdybos nariui savo nuožiūra atsižvelgdami į įvairius kriterijus, reikalauja, kad vienodoje padėtyje esantys asmenys nebūtų diskriminuojami ar traktuojami skirtingai, o tai, kokius konkrečius kriterijus, skirstant tantjemas, pasirinkti, yra akcininkų susirinkimo ar kito įgalioto juridinio asmens organo diskrecija.

Siekdamas įrodyti, kad buvo pažeistas lygiateisiškumo principas, ieškovas turi pateikti pakankamai įrodymų, kurių pagrindu teismas galėtų numanyti esant lygiateisiškumo principo pažeidimą, o tai paneigti turi atsakovas. Kitaip sakant, ieškovui pateikus faktus, dėl kurių galima manyti, kad buvo pažeistas lygiateisiškumo principas, kitai šaliai tenka pareiga įrodyti priešingai.

Teisėjų kolegijos vertinimu, teismai pagrįstai vertino tantjemų skyrimo bendrovėje praktiką: nors 2011 ir 2012 metais buvo skirtos vienodo dydžio tantjemos, tačiau 2010, 2013, 2014 metais buvo skirtos skirtingo dydžio tantjemos valdybos nariams. Taigi bendrovėje nebuvo vienodos praktikos skirstant tantjemas, dėl pasirinktų kriterijų bendrovėje buvo skiriamos ir vienodo, ir skirtingo dydžio tantjemos. Tantjemų paskirstymas už 2014 metus neprieštarauja bendrovės tantjemų skirstymo praktikai.

Teisėjų kolegija sutinka su teismų išvada, kad, atsakovės steigimo dokumentuose nenustačius tantjemų paskirstymo kriterijų, tantjemų paskirstymas stebėtojų tarybos ir valdybos nariams yra galimas tiek vienodomis, tiek skirtingomis dalimis, atsižvelgiant į pasirinktus kriterijus, ir vien tik faktas, kad skirtos nevienodo dydžio tantjemos, nepatvirtina lygiateisiškumo principo pažeidimo.

Teisėjų kolegija nesutinka su ieškovo argumentais, kad stebėtojų tarybos sprendimas skirti skirtingo dydžio tantjemas buvo visai be motyvų. Minėta, kad 2015 m. gegužės 26 d. stebėtojų tarybos posėdžio metu buvo pasiūlyti du projektai, išsakyti argumentai ir už vieną, ir už kitą variantą. Kita vertus, kilus ginčui teisme, juridinio asmens organas, įgaliotas paskirstyti tantjemas, gali nurodyti savo sprendimo motyvus ar juos papildyti ir paaiškinti, kokiais kriterijais remdamasis paskirstė tantjemas. Teismai konstatavo, kad ieškovas neįrodė, kad kitų stebėtojų tarybos ir valdybos narių indėlis į bendrovės veiklą, gautą pelną buvo didesnis nei ieškovo, todėl jie ir gavo didesnes tantjemų sumas.